Neįvertintos, bet svarbios!

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, svarbu prisiminti ne tik kodėl esame laisvi, bet ir kam už tai turime dėkoti. Turėtume nepamiršti  žmonių, kurie prisidėjo prie laisvos ir demokratiškos Lietuvos sukūrimo.

Istoriniai faktai liudija, kad  Nepriklausomybės aktą pasirašė 20 vyrų, kurie šaltą vasarį susirinko Vilniaus Pilies gatvės 26 name ir pasirašė po svarbiausiu Lietuvos dokumentu. Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų istorikams: Kodėl tarp 20 parašų nėra nė vienos moters parašo, nejaugi to meto moterims nebuvo įdomi politika?  Nors Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų sąraše nėra nei vienos moters, tai nereiškia, kad tuo metu iniciatyvių ir stiprių moterų politikoje nebuvo.

Moterys buvo aktyvios, drąsios ir būtų pasirašiusios  po Lietuvai svarbiu dokumentu. Joms tiesiog nebuvo duotas toks šansas, o protestai vėliau nieko nepakeitė. Nepakviestos, neįvertintos moterys, pasak specialistų, pyko, bet vėliau susitaikė ir visą tarpukarį tyliai tūnojo politikos paraštėse.

Tai, kad lietuvės negalėjo pasirašyti po Nepriklausomybės aktu yra laikmečio ir  politinių tradicijų  kaltė. Dar XX amžiaus pradžioje lietuvės, kaip ir moterys Europoje ar Šiaurės Amerikoje, ėmė kovoti dėl savo teisių, dalyvavo politikoje, leido žurnalus, buvo delegatėmis Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., o po dviejų metų suorganizavo ir pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, dalyvavo ir Petrapilio Seime 1917 metais. Būtent čia buvo pasirašyta deklaracija, kad renkant būsimąjį Seimą moterys jame turės lygias teises su vyrais. Visgi lietuvės nebuvo pakviestos į 1917 metų Vilniaus konferenciją, kur buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Petrapilyje duoto pažado nesilaikyta. Tiesa, vėliau žadėta, kad jos bus kooptuotos į Tarybą, tai yra – įtrauktos be rinkimų, bet tai taip pat neįvyko. Nebūdamos Taryboje jos negalėjo ir pasirašyti po Nepriklausomybės aktu ir taip kartu su Lietuvos vyrais pareikšti tautos moterų valios.

Moterys protestavo, mitingavo, ėjo pas Lietuvos Tarybos pirmininką Antaną Smetoną, parengė peticiją, kurią pasirašė 20 tūkst. žmonių, bet situacija nepasikeitė.

Vyrai tikrai nepergyveno dėl to, kad Krašto taryboje, Vilniaus konferencijoje ar Nepriklausomybės akto pasirašymo metu nebuvo moterų. Priešingai, jau po nepriklausomybės paskelbimo, kada buvo formuojama vyriausybė ir nuskambėjo nedrąsus kairiųjų pasiūlymas priimti moteris į vyriausybę, garbūs signatarai, šviesuoliai, politikai, dauguma – dešiniųjų, ėmė aiškinti, kad tokių dalykų Lietuvos visuomenė, ypač vyrai, nesupras.

Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo suteikta teisė moterims balsuoti, kurios neturėjo daugelis Europos moterų. Turėtume nepamiršti, kad moterys, atgaunant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, suvaidino itin svarbų vaidmenį, tikrai ne mažesnį, o gal net didesnį, nei vyrai.

Tegul Vasario 16 – oji įkvepia kilniems siekiams ir svajonėms! Su švente!

Aurelija Lankelienė