Atsimerkime: smurtas gali būti visai šalia

Neabejoju, kad šį gražų ir baltą šeštadienį daugelis Lietuvos šeimų leidžia laiką kartu, ruošia savaitgalio pietus, kartu sėda prie stalo, vakarop planuoja nueiti į kiną ar teatrą... Deja yra tokių namų, kuriuose liejasi ne tik alkoholis, bet ir ašaros, švaistomasi kumščiais, o vaikai lyg įbauginti žvėreliai ieško pasislėpti pačių tamsiausių namų kerčių. Šis skaudus socialinis reiškinys turi įstatymo apibrėžtą pavadinimą – smurtas artimoje aplinkoje.

Jo paplitimą liudija policijos registruojamų įvykių registro duomenys. 2012 metais užregistruoti 18 268 iškvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėti 7586 ikiteisminiai tyrimai, 3604 atvejais atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus dėl smurto artimoje aplinkoje. Analizuojant pradėtus ikiteisminius tyrimus, nustatyta, kad didžiąją dalį (85 proc.) smurtą artimoje aplinkoje patyrusių asmenų sudarė moterys – 6472, nepilnamečiai – 625, vyrai – 693; įtariamieji vyrai – 6415, moterys – 272, nepilnamečiai – 35. Smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai pasireiškia keliomis formomis iš karto, šis reiškinys yra paplitęs visose socialinėse visuomenės grupėse, neatsižvelgiant į pajamas, išsilavinimą, gyvenamąją vietovę ir pan.
Lietuvoje kaip ir kitose šalyse tęsiasi „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ akcija. Pirmojiįvyko prieš 22 metus.Akcija simboliškai prasideda Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną lapkričio 25-ąją ir tęsiasi iki Tarptautinės žmogaus teisių dienos gruodžio 10-ąją, taip pabrėžiant, jog moterų teisės yra žmogaus teisės.
Lietuvoje 2011 m. priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, paaiškėjo  įstatymo praktinio įgyvendinimo trūkumai. Juos turėtų pašalinti arba bent jau sumažinti Seimo narės Giedrės Purvaneckienės registruotos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisos.
Smurtą patyrusiai aukai būtų suteikiama teisė gauti papildomą informaciją apie smurtautojui taikomas kardomąsias priemones, užtikrinančias aukos saugumą ir numatomus procesinius veiksmus, sprendžiant konkretaus smurto faktą, ikiteisminio tyrimo eigą, kiek tai susiję su aukos aplinkos saugumu.Įstatyme siūloma įteisinti, kad smurtautojas, teikdamas melagingus parodymus ar darydamas neteisėtą poveikį smurto artimoje aplinkoje fakto tyrimui, atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip numatyta projekte, taip pat pareigūnas už įstatymu numatytos apsaugos smurto aukai nesuteikimą atsako teisės aktų nustatyta tvarka.
Įstatymo pataisose pabrėžiama, kad nepilnametis, būdamas liudininku, taip pat yra smurto auka, nes patiria psichinį poveikį.Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas iki šiol reglamentuoja atsakomybę tik asmeniui melagingai pranešus apie smurtą artimoje aplinkoje ar aukos piktnaudžiavimą smurtą patyrusio asmens teisėmis.
Valdžios kabinetuose gimsta dar vienas naujas svarbus dokumentas „Valstybinė smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014-2020 programa“. Joje konstatuojama esama realybė, kad iki šiol paslaugos nukentėjusiems vis dar teikiamos fragmentiškai. Pavyzdžiui, 2012 m. rugsėjo mėnesį pradėjo veikti devyni specializuotos pagalbos centrai, kurie kartu su partneriais pagal jungtinės veiklos sutartis specializuotą pagalbą smurtą patyrusiems asmenims teikia visoje Lietuvoje. Per 2013 m. pirmą pusmetį specializuota pagalba buvo suteikta daugiau nei 2 tūkst. smurtą patyrusių asmenų, kurių 90 proc. sudarė moterys.
Tačiau nėra pakankamos tęstinės pagalbos sistemos, kad smurtą artimoje aplinkoje patyrę asmenys ir jų šeimų nariai tinkamą laikotarpį gautų kokybiškas socialines, sveikatos priežiūros, teisines, psichologines paslaugas, kurios mažintų patirtą žalą ir tinkamai padėtų atkurti asmens dvasinę bei fizinę sveikatą. Kartu turėtų būti nuosekliai dirbama ir su smurtautoju, jam   taikant atitinkamas poveikio priemones, informuojant apie teisines smurtinio elgesio pasekmes, įtraukiant į agresyvaus elgesio keitimo programas.
Tikimąsi, kad programa galėtų būti parengta jau kitų metų pradžioje. Tai būtų dar vienas bei svarbus žingsnis, nes patvirtinus šią programą, būtų skiriamas finansavimas iš valstybės bei savivaldybių biudžetų, institucijos privalėtų ne tik glaudžiau bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, bet ir atsiskaityti visuomenei, kas padaryta.
Visgi esu tikra, kad nei patobulinti įstatymai, nei pačios geriausios programos nepadės įveikti šio visuomenės skaudulio, jei visuomenė liks abejinga, jei kolegos darbe nematys tamsiais akiniais slepiamų smurto aukos mėlynėmis „papuoštų“ paakių, jei kaimynai apsimes negirdintys už sienos raudančio vaiko.
Ir niekada nepamiršiu vienos nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą smurto aukoms, vadovės žodžių: „Padėjau daugybei moterų, o niekaip negaliu įtikinti savo dukros išsiskirti su girtaujančiu ir nuolat ją talžančiu vyru...“

Auksė Kontrimienė