Dėl Oninių kalta obelis

Į LSDP Ignalinos skyriaus būstinę paprastai renkamės kartą per mėnesį aptarti įvairių politinės veiklos aktualijų. Kaskart įeidama į pastatą stebėdavau šalia esantį plotą ir pagalvodavau – kokia puiki pieva su nuostabia avanscena ir ją rėminančia išlakia obelimi bei aklina eglių siena... Tai tiesiog gamtos ir žmogaus rankomis sukurtas šedevras taip ir masinantis ją panaudoti ir dar pilniau pademonstruoti jos estetiką... Nuo pat pavasario, nuo obels žydėjimo pradėjau galvoti, kokia gi šventė būtų tinkamiausia šiai erdvei. Ryškėjantys obels vaisiai skatino galvoti apie derlių...
Matyt visai dėsningai mintys apsistojo ties jaunos ir senos duonos susitikimo švente – Oninėmis. Juo labiau, kad man skyriaus žmonės patikėjo vadovauti moterų klubui ir kultūros švietimo darbuotojų grupei: tai pajėgos, kuriomis gali pasitikėti, kurios daugiau ar mažiau išmano kultūrinio darbo specifiką, kurios atsakingai vykdo patikėtas užduotis. Kita vertus, javapjūtėje svarbiausia buvo moteris – žemdirbystės išradėja ir jos plėtotoja, seniausių agrarinių apeigų kūrėja ir atlikėja. Jai mūsų protėviai turi būti dėkingi, kad atsiradus žemdirbystei, visų tuomet gyvenusiųjų gyvenimo kokybė tapo ne taip priklausoma nuo stichijos. Kintanti pasaulėžiūra iškėlė moters vaidmenį bendruomenėje, kūrėsi pramotės kultas, savita pasaulėjauta, moteriškosios lyties dievybės. Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos kepėja. Ji kūrė įvairias sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines šventes. Rugius, tradiciškai, pradėdavo pjauti šeimininkė. Ilgus amžius nuimant derlių, moteris buvo svarbesnis asmuo negu vyras. Tik tuomet kai pjautuvą išstūmė dalgis, pagrindine darbo jėga tapo vyrai. Taip, kad ieškant „idėjinio pamato“ šventei vietos joje atsirado visiems.

Vasarai perkopus antron pusėn, ji tampa lyg ir savesnė, suprantamesnė, leidžianti spėti, kiek sočiai gyvensime žiemą... Permainingi šios vasaros orai kiek gąsdina, bet gamtai nelabai svarbu, ką apie ją manome, kokią ją matome. Kartais norisi užjausti didmiesčių dulkėmis mintančius gyventojus, kad jie taip mažai mato tikrojo vasaros, tikrojo nepailstančio gyvenimo rato žavesio... Gyvenantys kaime turi privalumą nors tame, kad ji greta, kad ji pati tikriausia ir nuolat gyva. Tik žemdirbiai mato, kaip iš želmenų pakyla šiaudas su užgimstančia varpa, tik jie - be jokio papildomo mokesčio už paslaugas - gali žavėtis plaukėjančių rugių skleidžiamu salsvu būsimos duonos kvapu... Per šv. Oną, liepos 26-ąją rugio šiaudas jau turėdavo išlaikyti pusės duonos riekės svorį ir nelūžti, tądien paprastai būdavo kertamos pirmos gniūžtės šiųmečių rugių, rankomis išaižomi grūdai ir kepamas mažas apeiginis duonos kepalėlis.
Visa tai sukosi galvoje ir skatino atsakingai ruoštis sambūriui. Abu rajono laikraščiai maloniai sutiko paskelbti apie renginį, nes šventė – visiems. Rėdos rate esame visi. Manau, kad praeiviams gana archaiškai atrodė šventės išvakarėse būstinės šešėlyje sutūpusios moterys, ramiai aptariančios pasaulio naujienas ir pinančios ąžuolo ir rugio vainikus, papuoštus šermukšnio šypsena... Šventės rytą jau nuo ankstyvo ryto D.Survilienė atliko lyg ir kvieslio vaidmenį visus kviesdama pabūti kartu, vėliau, kartu su kitomis talkininkėmis puošė tvoras, dengė stalus, žiūrovų patogumui nešė kėdes. Kiek vėliau atvykęs skyriaus pirmininkas V.Cibulskas net nustebo, kad būstinės pieva gali būti tokia nekasdieniška. Pasiruošimo šurmuly Palangoje besiilsintis skyriaus garbės pirmininkas A.Švirinas paskambino ir palinkėjo sėkmės – tai maloniai pradžiugino. Likus pusvalandžiui iki šventės pradėjo plaukti svečiai: orūs „Trepsio“ šokėjai ir originalusis dūdmaišininkas Žydrius Mukulys iš Švenčionių, mielos Ceikinių moterys priešaky su iškalbingąja Janina Tuskeniene, santūrūs Ceikinių vaikai Čibirai su Italijoje laurus nuskynusiais jau savo vaikais Judita (kanklės) ir Jauniumi (akordeonas), nenuilstantys neįgaliųjų draugijos „Putino“ kolektyvo nariai. Nors link ežerų plūstantys miestiečiai benzino kolonėlėje užlaikė, bet sulaukėme ir šventės globėjos socialdemokratės, Seimo narės, Sveikatos apsaugos ministerijos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės.
Šventę pradėjome „įvesdindami“ svečius į „temą“: pasiūlėme susipažinti su bičiulės R.Ramanauskienės paruošta literatūros paroda, pademonstravome Visagino Europos informacijos centre I.Gruodienės ir A.Gudo sukurtą filmą „Kad namuose kvepėtų sava duona“. Džiaugiuosi, kad užauginau sau užvadėlį ir neapsirikau dukrą pasikviesdama vesti šį sambūrį. Ji, padedant mūsų partietei Lionei Gruodienei, padainavo seną rugiapjūtės dainą, kaip talkininkės abi improvizuotai pasveikino kiemo gaspadorius, kuriais maloniai sutiko pabūti viešnia R.Šalaševičiūtė ir V.Cibulskas.  V.Cibulskui dar teko burti javų pėdu, kuris, kol „subėgo į vieną“ kantrių moterų buvo surinktas Ceikinių, Didžiasalio, Grybėnų ir Ignalinos laukuose... Vietos šventėje surado dainose apdainuotas jievaro tiltas. Jokios kalendorinės lietuvių liaudies šventės nepraeidavo ir be laistymosi vandeniu – gyvybės garantu. Ta funkcija taip pat teko V.Cibulskui ir, reikia pasakyti, buvo vietoj ir laiku, nes saulė vis labiau stūmė žiūrinčiuosius į namo pavėsį... Tik išradingiausi susirado ložę po šermukšniu... Va tau ir miesto centras – tikra gamtos scenografija. Pasveikintąsias ir vainikuotas Onas po savo nuo vaisių svyrančiomis šakomis priglaudė dosnioji obelis. Onos lyg karalienės papuošė visą šventę.
LSDP Ignalinos skyriaus moterų klube dabar 49 moterys iš įvairiausių seniūnijų (jomis gali būti ir nepartinės, bet šios partijos veiklos krypčiai pritariančios). Susirinkti ir pasidžiaugti viena kitos asmeninėmis šventėmis sudėtinga ir dėl atstumų, ir dėl bilietų kainų... Tad bandėme kurti ir dar vieną naują tradiciją: kartą per metus, kuomet minima bene didžiausia moterų indėlio į žmonijos progresą šventė – Oninės, pasveikinti nuo praeitų metų liepos 1 iki šių metų tos pat dienos jubiliejinius gimtadienius minėjusias savo nares. Nepamiršome ir bičiulio A.Jakimavičiaus, kuris ne vienai pagyvenusiai mūsų klubo narei „atvėrė“ vartus į sceną. Susirinkusieji sveikino ir naująją ministrę. Ignalinos klubas įteikė sunkų, kaip ir naujosios pareigos, medalį su užrašytais liaudies išminties perliukais, kurių dešimtasis skalbė, kad „apsaugok Dieve nuo draugų, o nuo priešų jau kaip nors pati“... Lietuvos moterų socialdemokračių sąjungos pirmininkės pavaduotoja, kuri visiems geriau žinoma, kaip Visagino vicemerė, Elena Čekienė pasidžiaugė Ignalinos moterų klubo veikla, pasveikino partijos bičiulę su pokyčiais karjeroje. Ir ... tradiciniai „Ilgiausių metų“.
Kol koncertavo atvykusieji, kol visi minė vedančiosios Mildos mįsles apie duoną, prasidėjo duonos degustacija. Moterys ir šiandien kepa duoną. Kiek kitaip, kiek kitokią. Audronė Marčiulionienė (Didžiasalis), Rasa Bieliauskienė (Palūšė), švenčioniškės iš „Trepsio“, net dviejų rūšių Serafima Šerėnienė ir Irena Butavičienė (Ignalina), Melanija Bukauskienė su marčia (Šiūlėnai)... Vieną už kitą gardesnes duonas ragavo rimta komisija, kuriai vadovavo pati ministrė, žinanti sveikos mitybos paslaptis, kiemo šeimininkas V.Cibulskas ir viena iš šventės kaltininkių – Ona Motiejonienė. Ir tradiciškai organizatorių padėkos, saldumynai, dūmu pakvipusi žuvis, filmuko „Kad namuose kvepėtų sava duona“ kopijos (su autorių palaiminimu), o meno kolektyvams dar ir puikios Seimo narės R.Šalaševičiūtės dovanos su palinkėjimais – R.Laužiko knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai LDK“.
Pirmas tokio pobūdžio renginys LSDP Ignalinos skyriuje. Ar pavykęs, gali spręsti tie, kas buvo, duonos su medumi ar be jo ragavo... Laukėme visų, dėkojame tiems, kas apsilankė, kas padėjo ir prisidėjo. Moterų klubas tikisi ir kitais metais visus, besidominčius, kaip senosios tradicijos gyvena šiandienoje, pakviesti pasibūti kartu.

 

Dalia Savickaitė