• Svarbiausia – žmogus!
    • Svarbiausia – žmogus!
    • Svarbiausia – žmogus!

Socialiniai tinklai

Paieška

Lankomumo statistika

Šiandien199
Vakar746
Šią savaitę945
Šį mėnesį8946
Viso630648

Dabar svetainėje 34 svečiai (-ių) ir narių nėra



Renginiai ir naujienos

Spausdinti

Kovo 8-osios karai

Jei moterys valdytų pasaulį, nebūtų karų. Šią mintį galima aptikti daugelio tautų folklore: ir dainose, ir net anekdotuose (tiesa, pastaruosiuose juntama mintis, kad moterų valdomos valstybės „nesikalbėtų“).

Įvairiose šalyse, skirtingu metu ir su skirtingų profesijų atstovėmis atlikti tyrimai rodo, kad moterys jautresnės, švelnesnės, linkusios geriau įsiklausyti į kitos pusės argumentus, be to, greičiau ir lengviau nei vyrai atsigauna po stresų. Be to, moterys – visų laikų geriausios slaugytojos. Kas, jei ne jos, gelbsti dvasiškai ar fiziškai sužeistus vyrus po mūšių, taip pat ir politinių, po kovų verslo lauke, karo lauko ligoninėse?

Pirmajai mintis įsteigti karo lauko ligoninę šovė karalienei Izabelei. Ši, prieš kelis šimtmečius gyvenusi valdovė ir dalyvavusi daugelyje karūnos mūšių, matė kaip kenčia sužeisti kariai. Vyrams kažkaip  iki tol nebuvo atėję į galvą pasirūpinti sužeistųjų sveikata. O kur dar anglė Florence Nightingale (1820-1910), savo noru 1854 metais išvykusi į Rusijos – Turkijos Krymo karą,  kur abi pusės įnirtingai kovėsi, bet nebuvo pagalvoję apie „smulkmeną“ – sužeistųjų gelbėjimą. Pamačiusi siaubą keliančius spaudos pranešimus apie tai, kad sužalotieji „krinta it musės“, Florence su dar beveik keturiomis dešimtimis slaugytojų išvyko į Krymą ir ten gelbėjo gyvybes. Dėl to ji buvo praminta „Angelu su žibintu“ ar „Motina su lempa“, nes naktimis, pasišviesdama žibintu, apeidavo mūšio lauką. Florence britų laikoma šiuolaikinės, tai yra modernios slaugos pradininke, turėjusia neabejotinai didžiulę įtaką ir to meto visuomenės socialinei sanklodai.

Lietuvos moterų emancipacijos pradžia susijusi su jų dalyvavimu XIX a. sukilimuose (Emilija Pliaterytė), nacionaliniame judėjime, kultūrinėje ir literatūrinėje veikloje – M.Lastauskienė, M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičiatė-Bitė, Morta Zauniūtė, Žemaitė -  pirmosiomis, ne tik kėlusiomis moterų klausimą, bet ir ėmusiomis konkrečių žygių keičiant moterų padėtį Lietuvoje.  1907 m. Kaune surengiamas pirmasis moterų suvažiavimas.

Taip kilo moterų klausimas – socialinių ir politinių problemų kompleksas, apimantis moterų padėtį visuomenėje ir šeimoje, motinos ir vaiko apsaugą, jų nelygiateisiškumo faktinį panaikinimą.

Baigiantis XIX amžiui, idėja švęsti moterų dieną kilo, norint atkreipti visuomenės dėmesį į labai sunkias moterų darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. 1857 metais kovo 8 dieną protestavusias Niujorko tekstilės fabriko moteris išvaikė policija. Beje, niujorkietės būtent šią pavasario dieną protestavo ir 1908 metais. Keliolika tūkstančių moterų žygiavo miesto gatvėmis, reikalaudamos sutrumpinti darbo dieną, didesnio atlyginimo ir teisės dalyvauti rinkimuose.

Iki pat Pirmojo Pasaulinio karo pradžios daugumos Europos šalių moterys net neturėjo balsavimo teisės (išskyrus suomes, kurios šią teisę įgijo 1906 m.). Europos moterys, patraukusios paskui vyrus į karą ir revoliucijas, įrodė esančios vertos solidaus, deramo vaidmens savo šalių socialiniame ir politiniame gyvenime įvertinimo,  išsikovoti balsavimo teisę. Kilusi moterų emancipacija prasiveržė. Rinkimų teisė pirmiausia buvo suteikta minėtame kare dalyvavusių šalių moterims (Rusijoje – 1917 m., Jungtinėse Amerikos Valstijose – 1920 m., vokietės balsuoti galėjo nuo 1918 m., lietuvės – nuo 1920 m., kai joms minėtą teisę garantavo Steigiamasis Seimas). Tačiau buvo šalių, kuriose moterys, europietės, pilietines teises įgijo tik penktajame, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.

Artėjant Kovo 8-ajai, minint šios dienos „legalizavimo“ nepriklausomoje Lietuvoje dvidešimtmetį, tikriausiai nedaugelis ir su šypsena prisimena, kad šią pasaulio moterų solidarumui paminėti skirtą dieną Lietuvos kairieji turėjo net keliskart reanimuoti po to, kai dešiniesiems ji vis „rodydavosi“ atgyvenusi, „neturinti kultūrinio ir idėjinio pagrindo“ bei neverta dėmesio.

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba 1990 spalio 25 dieną „panaikino“ Kovo 8-ąją.  Tarptautinė moters diena buvo prilyginta sovietmečio reliktui, nesigilinant į sąvokų „tarptautinė“ ir „tarybinė“ skirtumus. Po 1992 m. Seimo rinkimų,  daugumą gavus kairiesiems, 1994 metų vasarį Seimas priėmė nutarimą Kovo 8-ąją – Tarptautinę moters dieną – oficialiai paskelbti atmintina diena.  Kovo 8-oji pasaulyje pradėta minėti XX a pradžioje (1910 m.) kaip moterų pilietiškumo, solidarumo, lygiateisiškumo, moters statuso ir jos padėties besikeičiančioje visuomenėje apmąstymo ir įvertinimo diena. Ši diena Lietuvoje buvo švenčiama nuo 1915 metų, taigi jau kitais metais galėsime minėti Kovo 8-osios šimtmetį.

„Mūšis“, o tiksliau, aistros dėl moterų šventės tarp kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų politikų tiesiog kunkuliavo. Tikras gyvųjų teatras, keturių veiksmų su prologu ir epilogu mūsų laikų pjesė „Meistrai ir Margaritos“. Istorinėje tūkstantmečių sandūros dramoje, kurioje netrūko pykčio, isterijos ir gero humoro, vyko vardiniai balsavimai ir pertraukos, dalyvavo beveik pusė Seimo -  kalbėjo net 61 Seimo narys ( 8 iš jų nebėra tarp mūsų). Ši Seimo drama tęsėsi 12 metų, tiek pat metų, kiek  M. Bulgakovas, amžininkų teigimu, kūrė savo šedevrą „Meistras ir Margarita“.

Šiandien skaitant Seimo  stenogramas  negali  nesišypsoti dėl daugybės prietaringų klausimų ir replikų, bet jos primena, kad kai kuriais klausimais mūsų mentalitetas, deja,  ir šiandien ne kažin kiek  pasikeitęs.

Kai lietuviams buvo aiškinama, kad Kovo 8-osios švęsti nedera, tuometė Prancūzijos premjerė Edit Kreson šios dienos proga rengė specialų priėmimą moterims,  Norvegijos moterys Kovo 8 dienos proga organizavo eitynes Oslo gatvėmis ir debatavo su socialinės apsaugos ir darbo ministre Greta Kunsen. Bangladešo  moterys tą dieną reikalavo išlaisvinti kaimyninės šalies Birmos disidentę – Nobelio premijos laureatę, per Tarptautinę moters dieną dieną buvo pasmerkti prievartautojai Bosnijoje ir Hercegovinoje… Net Jo Šventenybė Popiežius Jonas Paulius II su Kovo 8-ąja  sveikino viso pasaulio moteris. Tokius argumentus išdėsčiau tuomet, kviesdama Seimą įtraukti Kovo 8-ąją į atmintinų dienų kalendorių ir nė vieno savo žodžio neatsisakyčiau šiandien, prabėgus dviem dešimtims metų.

Po trejų metų, vėl daugumą Seime turint dešiniesiems, prasidėjo antrasis šios dramos veiksmas – šventė buvo braukiama iš atmintinų dienų kalendoriaus konservatorių iniciatyva, pareiškus, kad dėl kovo 8-osios apsispręsti nebus sunku, „nes šią šventę minėti pasiūlė socialistė Klara Cetkin, o ją švenčia tik atsilikusios šalys“. Tuomet Gediminas Kirkilas šmaikštavo ir siūlė kiekvienai politinei partijai prieš rinkimus skelbti savo švenčių sąrašą, kad tauta žinotų, kokias šventes galės švęsti ateinančius ketverius metus.

Kovo 8-osios drama baigėsi 2002 m.  Nuo to laiko, net ir keičiantis valdžioms, politikai nebesiryžo kėsintis į šią moterų solidarumo ir pagarbos jai šventę.

Nepaisant moterų solidarumo šventės politinio ignoravimo metų mūsų visuomenė nepamiršo šios datos. Kovo aštuntąją Lietuvos miestai ir miesteliai pražysdavo gėlėmis ir tebežydi lig šiol. Tai dėkingumo, įvertinimo ir pagarbos moteriai ženklas. Bet šios šventės esmė negali ir neturi būti išreiškiama tik simboliniu gėlės žiedu. Ir šiandienos moterims iškyla daugybė uždavinių, kurių sprendimui jos turi solidarizuotis, nebijoti apie tai pareikšti savo nuomonę, atkreipti visuomenės dėmesį į jos piktžaizdes.

Nepriklausomoje Lietuvoje daug nuveikta siekiant užtikrinti moterų lygiateisiškumą –   pirmieji tarp Baltijos šalių priėmėme  Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, pasiekėme moterų lygiateisiškumo politiniame lygmenyje, jos renkamos parlamento narėmis, užima svarbiausius  šalies politinius postus. Bet…

Epilogui norisi prisiminti legendinį Spartos įstatymų leidėją Likurgą.  Kartą į jį kreipėsi Spartos pilietis, klausdamas, kada šalyje bus įvesta demokratija. Likurgas į tai atsakė: pirma  įsivesk demokratiją savo namuose!

Jos dar vis pasigendame mūsų namuose …
Su Kovo 8-ąja, mielos Lietuvos moterys!
 
Irena Šiaulienė
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime seniūnė

 

 

 

TOP