• Svarbiausia – žmogus!
    • Svarbiausia – žmogus!
    • Svarbiausia – žmogus!

Socialiniai tinklai

Paieška

Lankomumo statistika

Šiandien156
Vakar243
Šią savaitę1622
Šį mėnesį5611
Viso350118

Dabar svetainėje 64 svečiai (-ių) ir narių nėra



Renginiai ir naujienos

Spausdinti

Kodėl Akto nepasirašė moterys?

Aktyvėjanti moteris. Švento Rašto ištraukoje iš pirmojo Pauliaus laiško Timotiejui skaitome: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai.“ O kaip yra su moterimis įtvirtinant Lietuvos valstybingumą? XX a. pr. Lietuvos moterys darėsi vis aktyvesnės politiniame ir socialiniame gyvenime. Kas jas išjudino? Karai ir revoliucijos budino tautinę sąmonę. Didėjo noras išlikti pasaulio galingųjų kovose, o tai galėjo garantuoti tik išskirtinumas, gerbimas to, kas esi. Buvo siūlomi įvairūs įsiprasminimo būdai. XIX a., aktyvėjant Tautiniam sąjūdžiui, tuometinėje aukštuomenėje buvo keičiami požiūriai į lietuvybę, jos vertybių nešėjus. Simonui Daukantui – eigulio sūnui, romantikui, siekusiam sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai - pavyko pakeisti Europoje nusistovėjusį požiūrį į miškingąją Lietuvą, kaip į barbarų prieglobstį. Pakeitęs miško, kaip barbarizmo židinio, įvaizdį į didybės, istorijos saugotojo simbolį, jis pakeitė ir moters, kaip dvasios saugotojos, dalyvaujančios procesuose, įvaizdį. Svarbiausias S. Daukanto uždavinys – ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą. Kelti vien vyrų savivertę jau – nebeišėjo, nes moterys mokėjo skaityti... Nutautėjusiuose bajoriškuose judėjimuose iškilo valstiečių – didžiosios tautos dalies, išlaikiusios identitetą – įtraukimas į tautos sampratą. Tautoje „atsirado“ ir veikianti visuomenės labui moteris... Jautrioms moterų sieloms buvo savas romantizuotos Lietuvos įvaizdis, pasąmoningai kūrė siekiamybes ir etaloninius gyvensenos modelius. Ir, kaip dažniausiai būna, užgniaužta jėga, susikaupusio moteriško noro mylėti ir ginti, noro veikti, dalyvauti banga kilo visu smarkumu.

Amžių sandūroje didelį darbą nuveikė „Varpas“, kuris buvo leidžiamas Rytprūsiuose. Juo rūpinosi Morta Zauniūtė, leidybos klausimais susirašinėjusi su būsimu signataru J. Šauliu. Kalba – vienas iš valstybės buvimo reiškinių. 1902 m. „Varpe“ pasirodė trumpos jo žinutės apie lietuvių kalbos būklę Lietuvoje, 1903 m. jis vadovavo leidinių redagavimui ir laiškuose rašė: “Dėlei turinio dar kantrybės gal ir ištektų, bet... redakcija! Kalba... gramatika!..“. Laiškuose M. Zauniūtei J. Šaulys rašė apie bendravimą su V. Storosta-Vydūnu, per kurį įstojo ir į Lietuvių literatūros draugiją. Nuo 1904 m. vidurio jis vis dažniau kritikavo Didžiąją Lietuvą: „Kaskartą pradeda jie man rodyties kaži-kokiais pelėsiais, atsilikusiais, atgyvenusiais jau, tik vos šiai pusei gal betinkančiais žmonėmis. <...> Buvau dar žadėjęs bendradarbiauti Varpe, bet kaip paimu tą dabartinį Varpą į rankas, tai tiesiog - ne tik rašyti jam noro nebelieka, bet ir skaityti jo kantrybės nebetenka”. J. Šaulys, kaip rodo laiškai, turėjo nemažai socialinių vaidmenų, aktyviai konstravo ir prisiėmė tarpininko tapatybę varpininkų bendruomenės viduje bei tarp Rytų Prūsijos lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos inteligentų, tarp Europoje pasklidusių ir Amerikos lietuvių kultūrininkų, visuomenininkų, tarp lenkų ir kitų užsieniečių kultūrininkų ir lietuvių. Jau tuomet moterys buvo talkininkės klojant humanistinius valstybės pamatus: net ir neįtardama, kad talkina būsimam Valstybės atkūrimo akto surašytojui (J. Šaulio ranka rašytas šis dokumentas), kalbos dalykų žinovui – Jurgiui Šauliui - padėjo M. Zauniūtė. M. Zauniūtės giminės moterys iki šių dienų vadovavo Klaipėdos krašto lietuvininkų bendruomenei. Deja, istorija apie tai kalba mažai…

Moterų aktyvumas Lietuvoje tiesiogiai sietinas su partijų kūrimųsi. Moterų buvo besikuriančiose Socialdemokratų, Krikščionių demokratų bei Lietuvos demokratų partijose. Moterų dalyvavimas partinėje veikloje skatino lygiateisiškumo idėjų plitimą. Bene žymiausios: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Galdikienė, Joana Griniuvienė. Jos ne tik priklausė partijoms, bet ir aktyviai dalyvavo moterų judėjime. 1908 m. buvo įkurta ir visoje būsimos valstybės teritorijoje oficialiai veikė Lietuvos katalikių moterų draugija. Katalikių moterų organizacija turėjo savo žurnalą „Moteris“, F. Bortkevičienė leido „Lietuvos žinias“, kuriame buvo moterų skyrius. Šie leidiniai buvo suinteresuoti moterų švietimu. Partijų “vyriškoji dalis” matė, kad moterys yra didelė jėga, bet kiekviena į jas žiūrėjo savaip: katalikiška spauda agitavo, kad turi būti remiami tiktai krikščionys demokratai, kitaip bus dievo rykštė… Socialdemokratų ir demokratų spauda sakė, kad moteris labiau šviesti reikia todėl, kad jos nebijotų teisingai naudotis joms suteiktomis politinėmis teisėmis. Jau tuomet visi iš moterų tikėjosi daug, bet labiau kaip iš rinkėjų nei kaip iš aktyvių veikiančių asmenų. Buvo skatinamas moterų švietimas bei organizacijų kūrimas. Įvairūs įrašai nurodo F. Bortkevičienę buvus “12 apaštalų draugijos nare”. Kažkodėl vengiama kalbėti, kad tai vienos iš Lietuvoje veikusių masonų ložių pavadinimas. Ir tai unikalu – Lietuva vienintelė pasaulyje į masonų ložę “įsileido” moteris. Vėliau susikūrė atskira moterų ložė – to laikotarpio pasaulyje tokių analogų nežinoma! Iš ložių ir jų “dukterinių organizacijų” sąjudžio ir parama pirmai lietuviškai operai “Birutė”, ir dabar vėl taip madingiems arbatvakariams, ir J. Biliūno perlaidojimai, ir panašiai tautiškumą skatinančiai kultūrinei veiklai…

Artėjant prie Valstybės atkūrimo. 1914 m., prasidėjus Pirmam pasauliniam karui ir po metų Vokietijai okupavus Lietuvą, buvo uždraustos visos organizacijos. Daug aktyvių visuomenės narių persikėlė dirbti į Rusiją. Tos moterys, kurios liko Lietuvoje, dirbo individualiai. Tokios - Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Filomena Grincevičiūtė. Ši situacija buvo nepalanki Lietuvos moterų judėjimui ir atsiliepė vėlesniuose įvykiuose. Didysis Vilniaus Seimas, sušauktas dar 1905 m., ateities Lietuvą matė taip: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame pirmą kartą įtvirtintas lygiateisiškumo principas, dirbo F. Bortkevičienė. Nuo 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo iki nepriklausomybės atkūrimo praėjo daugiau nei dešimtmetis. Per tą laiką visuomenei poveikį darė tiek jos pačios vidinis augimas, tiek kitų valstybių įtaka: migraciniai procesai tuo metu buvo aktyvūs. Ypač didelę įtaką turėjo Vokietija, Lenkija, Rusija.

F.BortkevičienėLyčių lygiateisiškumo idėja, kuriant būsimąją valstybę, buvo atkartota ir 1917 m. birželį vykusioje Petrapilio konferencijoje. 1917 m. tebevyko karas, moterų organizacijos Lietuvoje nebuvo atkurtos, o Oberosto valdžia leido Lietuvoje likusiems visuomenės veikėjams surengti konferenciją. Ji buvo sukviesta pasitikėjimo principu per parapijas, tačiau organizacinis komitetas joms nedavė tikslesnių nuorodų, kaip teikti kandidatus. Ten nebuvo nurodymo nekviesti moterų, bet nebuvo parašyta ir kad jas reikia kviesti. Taip moterys liko nepakviestos. Nei Vilniaus konferencijoje, nei Lietuvos Taryboje moterų nebuvo. Tikėtina, kad jeigu moterys būtų buvusios organizaciniame konferencijos komitete, jos būtų įtikinusios ar reikalavusios laikytis lygiateisiškumo principo. Dar vykstant pačiai Vilniaus konferencijai, buvo įteikta pirmoji peticija, kurioje reikalauta paaiškinti, kodėl į ją nepakviestos moterys. Konferencijoje buvo sudaryta komisija šiai situacijai ištirti. Rugsėjo 22 d. Komisija paskelbė, kad jai pačiai neaišku, kodėl moterys nepakviestos – jokio sprendimo nekviesti prieš konferenciją nebuvo priimta… Vilniaus konferencija, kurioje numatytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir sudaryta Krašto Taryba, vėliau tapusi Lietuvos Taryba veikė be moterų. Ji organizavo 1918 m. vasario 16-osios akto pasirašymą tuo sąstatu, koks susiformavo konferencijos pasėkoje. Taip tautinio atgimimo lyderiai nesilaikė savo pažadų ir eliminavo moteris iš vieno svarbiausių XX a. Lietuvos valstybės įvykio – nepriklausomybės akto paskelbimo. Moterys su tokia situacija nesitaikė – jos rinko tūkstantines peticijas, mitingavo, o gavusios rinkimų teisę bandė savo jėgas rinkimuose. Tai vis dar mažai žinomas, bet labai įspūdingas Lietuvos moterų aktyvumo istorijos etapas.

Po Vasario 16-osios akto pasirašymo moterys veikė ir oficialiai, ir neoficialiai, ir net signatarų šeimose. Po Valstybės atkūrimo akto pasirašymo Lietuvos likimas buvo labai neaiškus. Tą matė ir signatarai. Yra užrašyti Mykolo Biržiškos prisiminimai, kai jis kartu su Petru Klimu ėjo viena Vilniaus gatve: „Matai, ir paskelbėm aktą, ką tu pasakysi? – sako Petras Klimas. – Bet ar kas iš to išeis – sunku pasakyti. Mano žmona mudu užsipuolė, vis mat moteris karštesnio temperamento: „Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt, tai ir turi išeiti. Lietuva turi būti nepriklausoma.“ Kad vyrus palaikė, ragino veikti, turime padėkoti p. Klimienei. Ne tik pasitikėjimą savimi skatino signatarų žmonos: kitas dalykas - dokumentą buvo būtina viešinti pasaulyje. Kaip “išeiti” į Europą,  juk Vokietiją, tuo metu buvo okupavusi Lietuvą? Tuo laiku nutiko tikra detektyvinė istorija, kurioje be meilės ar bent jau simpatijos neapseita. Vilniuje vokiečiai leido savo laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo Oskaras Woehrle. Jis žavėjosi Lietuvos istorija, Vilniumi ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti savo valstybę. Buvo kalbama, kad šie jo polėkiai atsirado iš simpatijos lietuvaitei… ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis rėmė lietuvius. Visų niuansų, tikriausiai, jau nesužinosime, bet tuomet buvo sutarta, kad jis Lietuvos valstybės atkūrimo aktą perduos Vokietijos laikraščiams. Tarybos nariai buvo vokiečių sekami, tad šią operaciją, nors ir suprasdama “ne itin gražų” Lietuvos politikų vyrų poelgį moterų adresu, įvykdė giliai pareigą Lietuvai suvokianti Jadvyga Chodakauskaitė. Jos sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi už Antano Smetonos. Viskas vyko labai paslaptingai. Prisiminimuose Jadvyga pasakojo: „Buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su O. Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas O. Woehrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“ Jis tikrai įvykdė šią užduotį, nes šis dokumentas buvo paskelbtas keliuose Vokietijos laikraščiuose. Taip apie Lietuvos valią sužinojo pasaulis. Sena, ne itin maloni net šiomis dienomis pasikartojanti tiesa: kai dirbti – moterys, kai šlove mėgautis…

Dirbdamos praktinius Lietuvos valstybės atkūrimo darbus, moterys rūpinosi ir savo veiklos oficialumu – politinėmis teisėmis. 1918 m., kitą dieną po pasirašyto Nepriklausomybės akto, vasario 17 d., Kaune įvyko daug žmonių sutraukęs moterų mitingas, reikalavęs, kad moterys būtų įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Ten moterys priėmė peticiją vėl patvirtindamos, kad tikisi, jog bus kooptuotos į Lietuvos Tarybą kaip papildomos narės. Kas užtikrino moterų mitingų masiškumą tokiu įtemptu politiniu metu? Jį organizavo Lietuvos katalikių moterų draugija, kurioje nemažą įtaką turėjo vyrai, ypač kunigai. Tai – vienas iš faktorių, padėjęs pasiekti masiškumo per parapijas. Kita vertus, mitingai buvo reikalingi ir pačiai Tarybai, nes “platino” žinią apie Valstybės atkūrimo aktą, kurią okupacinė vokiečių valdžia visaip bandė nuslėpti. Dokumentas, vasario 16-ą pasirašytas Vilniuje, o išpopuliarintas vasario 17 d. Kaune vykusiame moterų mitinge. Jau tais laikais buvo puikūs viešųjų ryšių specialistai: jei protestuojama, kad moterys nepasirašė Nepriklausomybės akto, vadinasi, toks aktas tikrai yra (nors moterys vėl tapo politikos juodadarbėmis…). Taip sklido žinia ir apie jį.

Teisė jaustis šeiminikėmis. 1918 m. lapkričio 2 dieną laikinojoje Konstitucijoje buvo įteisinta balsavimo teisė moterims, 1919 m. lapkričio 20 dieną Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuriame ši teisė buvo galutinai įtvirtinta. Taip Lietuva tapo viena progresyvesnių valstybių tuometinėje Europoje: Lietuva suteikė balsavimo teisę moterims anksčiau už tokias šalis kaip Prancūzija, Šveicarija ar JAV. Bet regiono kontekste, Lietuva tuo negalėjo pasigirti: Latvija ir Estija jau 1918 metais išrinko savo parlamentus, į kuriuos pateko moterys, ten moterys tapo ministrėmis, diplomatinio korpuso atstovėmis. Lietuvos moterų judėjimams iki šiol lieka atviri klausimai kodėl, jeigu moterų politinės teisės jau 1918 m. buvo sulygintos su vyrų, jos nebuvo kooptuotos į Lietuvos Tarybą? Kodėl  į Tarybą 1919 m. sausį, jau priėmus laikinąją Konstituciją, buvo pakviesti tautinių mažumų atstovai, bet moterys – ne.  Neįvertintos liko M. Galdikienė, F. Bortkevičienė, E. Gvildienė, G. Petkevičaitė… Ar lygiateisiškumo principas Konstitucijoje buvo tik deklaracija? Ar tai ir šiandien tik deklaracija, nes Nepriklausomybės atkūrimo aktą kovo 11 d. iš 123 signatarų pasirašė tik 11 moterų? Lietuvos nepriklausomybę atkurdami signatarai nediskutavo, kokios politinės pakraipos bus Lietuva ir koks lyčių santykis būtinas – buvo labai įtemptas, gyvybei pavojingas laikas. Jeigu jie tai būtų darę, nepriklausomybė, greičiausiai, taip ir būtų likusi neatkurta. Pagrindinė tema, anot tuomet veikusių politikų, tuo metu buvo laisva, nepriklausoma šalis, kurioje patys esame šeimininkai. 2016 m. į Seimą iš 141 buvo išrinktos tik 29 moterys (skaičius jau pakitęs), ministrų kabinete tik trys moterys, statistika rodo, kad moterys turi aukštesnį išsilavinimą, bet jų mažiau vadovaujančiuose postuose, jų uždarbis mažesnis… Taigi, istorija rodo, kad savo likimu, padėtimi visuomenėje moterys turi rūpintis pačios…


Paruošė Dalia Savickaitė

TOP