B. Vėsaitė. Auganti nelygybė – stabdis pasaulio ekonomikos augimui?

Po globalios ekonominės ir finansinės krizės tebevyraujant lėtoms pasaulio ekonomikų augimo tendencijoms ir socialinės nelygybės augimui, Lietuvai, prieš tampant Ekonominio Bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare, rekomenduojama spręsti tokias problemas kaip pernelyg aukštas mažai uždirbančiųjų asmenų apmokestinimas.

Progresiniai mokesčiai ir pernelyg didelės darbo santykių liberalizacijos vengimas būtų teisingi sprendimai, siekiant mažinti dirbančiųjų skurdą ir socialinę atskirtį.

Praėjusią savaitę vykusios Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijos metu ir buvo aptarta EBPO veikla. Lietuva siekia tapti šios įtakingos organizacijos nare ir jau yra pakviesta pradėti derybas dėl narystės joje. EBPO generalinis sekretorius A. Guria apgailestavo, kad pasaulio ekonomikos variklis dirba tik puse savo pajėgumo ir dar neatsigavo po itin žiaurios finansinės krizės. Tik euro zonoje ir Japonijoje numatomas nedidelis augimas, o Brazilijoje, Rusijoje ir Kinijoje, o taip pat JAV stebimas augimo lėtėjimas.

Tai susiję su geopolitinėmis įtampomis, kurios kelia grėsmę investicijoms ir neleidžia ekonomikoms atsigauti. Beje, rinkos baigia šį ketvirtį su blogiausiais rezultatais per ketverius metus. Į tai reikėtų atsižvelgti ir planuojant Lietuvos 2016 metų biudžetą bei pernelyg neišlaidauti.

Nepaisant nepaprastai žemų palūkanų, kokių dar nebuvo pasaulio monetarinės politikos istorijoje bei žemų kainų, didžiosios kompanijos nerodo didelio apetito investuoti. EBPO laiko tai didžiausiu investicijų paradoksu, didžiausia nūdienos verslo ir finansų mįsle.

EBPO kartu su Tarptautine darbo organizacija (TDO) yra susirūpinusios dėl lėto bedarbių skaičiaus mažėjimo ir nestandartinio užimtumo didėjimo. Pasak TDO, tik 40 proc. pasaulio dirbančiųjų turi nuolatinį darbą ir socialinį draudimą. Beveik 60 proc. dirba pagal laikinąsias sutartis arba be jokių sutarčių. Tai veda prie produktyvumo, pajamų ir vartojimo mažėjimo.

Neturėdami pajamų, jauni žmonės negali kurti šeimos, jaunos šeimos neturi nuolatinių pajamų ir negali įsigyti būsto, didėja ir dirbančiųjų skurdas, ko nebuvo auksiniame XX amžiaus 7-9-dešimtmečiuose. Yra paskaičiuota, kad dėl nedarbo, pajamų iš darbo sumažėjimo ir kritusio vartojimo investuotojai ir vyriausybės neteko 3,7 trilijono JAV dolerių.

Nerimą kelia ypač dirbantieji žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos, dirbantys ne visą darbo dieną, pagal laikinas sutartis ar verslo liudijimus. Šios kategorijos dirbantieji yra rizikos grupėje patekti į skurdo liūną. Todėl reikia labai atsakingai svarstyti Darbo kodekso pakeitimus, nes pernelyg didelė liberalizacija kelia pavojų visuomenės nuskurdimui ir nelygybės didėjimui.

Kuo labiau išsilavinusios visuomenės, tuo mažesni algų skirtumai jose. Tarp minimalios algos ir mokestinių lengvatų turi būti labai glaudus ryšys tam, kad dirbantieji neskurstų ar apskritai neprarastų noro dirbti.

Naujausia Europos Komisijos rekomendacija Lietuvai – pernelyg aukštas mažai uždirbančiųjų asmenų apmokestinimas. Beje, A. Butkevičiaus Vyriausybė paskelbė, kad nuo Naujųjų metų bus didinama minimali alga iki 350 eurų, keliamas neapmokestinamas minimumas, o taip pat dvigubinama neapmokestinama suma dirbantiesiems, auginantiems vaikus. Tačiau teisingesnis sprendimas būtų progresiniai mokesčiai, kad daug uždirbantieji galėtų labiau prisidėti prie valstybės biudžeto.

EBPO muša varpais dėl nelygybės augimo – šiandien ji pati didžiausia per visą pusę amžiaus. Atitinkamai išaugęs ir skurdas. 2000 m. 10 proc. turtingiausiųjų pajamos buvo 9 kartus didesnės nei 10 proc. skurstančiųjų. Po krizės šis skirtumas padidėjo iki 10 kartų. Daugelis konsolidacijos instrumentų, kurie buvo naudojami krizei suvaldyti, dar labiau padidino nelygybę. Tarptautinis valiutos fondas pripažino, kad algos ir pensijos sumažėjo daug labiau nei įmonių pelnai ar pajamos iš nuomos.

Dar didesnė nelygybė yra turto pasidalijime. 40 proc. mažiausiai pajamų turinčiųjų valdo tik 3 proc. turto, tuo tarpu 10 proc. daugiausiai uždirbančiųjų – pusę viso turto. Tai yra 18 EBPO šalių narių, kuriose ši turtinė nelygybė dar labiau išaugo, statistiniai duomenys. Auganti nelygybė pripažinta kaip ilgalaikė tendencija, kuri tik dar labiau išryškės.

Nelygybė liečia ne tik pajamas ir turtą, bet veikia ir sveikatą, išsilavinimą, galimybes ir visuomenės gėrovę apskritai. Nelygybė jau tampa ne tik moralinė problema, ji stabdo ekonominį augimą. Todėl EBPO, kurios neapkaltinsi kairiosiom pažiūrom, siūlo vyriausybėms ir parlamentams reformų paketą, kuris mažintų socialinę nelygybę, kuri kelia grėsmę baigtis revoliucijomis ir kraujo praliejimu.

Lietuva yra palankiai vertinama kaip kandidatė tapti EBPO nare, tačiau tai įvyks dar ne taip greitai. Tam reikalinga dar ne viena reforma, taip pat ir mokesčių srityje. Paskutinis šalių priėmimas vyko prieš 5 metus, po to nei viena šalis netapo šio klubo nare. Juolab, kad drauge su Lietuva narystės siekia ir kai kurios Lotynų Amerikos šalys.

Tačiau stengtis verta, nes šios organizacijos įžvalgos ir rekomendacijos yra vertingos šalies vystymuisi, o narystė joje yra kokybės ženklas.

delfi.lt