Lovų tuštėjimo metas

Kuris žmogus pirktų antrą šaldytuvą, laikytų jį įjungtą, jeigu šeimai visiškai užtenka vieno? Niekas nenori papildomo griozdo virtuvėje ir mokėti daugiau už tuščiai išeikvotą elektros energiją. Ko gero, nepirktume ir nestatytume savo bute ir antros lovos, jeigu senoji vis dar patogi, o naujoji būtų reikalinga tik kartą per metus atvykstančiai močiutei.

Kai kalbame apie savo namus ir savo piniginę, tarsi viskas aišku. Mąstome racionaliai ir nepriiminėjame nemotyvuotų sprendimų. Bet kai kalba pasisuka apie „valdiškas“ institucijas, būtinybę taupyti neracionaliai eikvojamus valstybės (tarsi ne mūsų, o kažkokių mokesčių mokėtojų) pinigus, įsijungia kitas – matyt, tik emocijas reguliuojantis smegenų pusrutulis. 

Pakruojo ligoninėje gydymo lovomis per 2014 metus ligoniai naudojosi 139 dienas, likusias 226 dienas lovos buvo tuščios. Lazdijuose ligoninės lovos būna užimtos  142 dienas per metus, Kalvarijoje – 155 dienas. 46 Lietuvos ligoninių gydymo lovų panaudojimas yra žemesnis už Lietuvos vidurkį – 226 dienas. Tik 16 ligoninių lenkia šalies vidurkį ir tik viena pateikia statistiką, kad ligoninė yra užpildyta visas 365 dienas. 

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų gal ir nieko baisaus, lovos stovėjo tuščios, valgyti neprašė. Tačiau ligoninės patyrė milžiniškus nuostolius – už „tuščius“ lovadienius“ ligonių kasos pinigų nemoka. Nors ligonių nebuvo, bet personalas dirbo, na gal kavutę gurkšnojo, bet atlyginimo tomis dienomis niekas nesumažino. Už komunalines ir visokias kitokias paslaugas ligoninių administracijoms taip pat teko mokėti – žiemą šildymo neišjungsi, net jeigu ir nėra nė vieno ligonio. Pasirodo, kad ligoninės patiria nuostolius, jeigu jų gydymo lovos nėra užimtos bent 80 proc. dienų. O tokioms ligoninėms suskaičiuoti užtektų ir rankos pirštų.   

Gal Lietuva čia nėra labai originali ir visoje Europos Sąjungoje vyksta lovų tuštėjimas ir niekas nesuka sau dėlto galvos? Nieko panašaus. Perteklinis aktyvaus gydymo ligoninėse skaičius sudaro 7,6 lovos 1000 gyventojų ir yra 46 proc. didesnis už Europos Sąjungos vidurkį, pagal šį rodiklį Lietuva užima trečią vietą Europos Sąjungos valstybių tarpe. 

Lietuva pasižymi ir neefektyviu turimų ligoninių lovų panaudojimu – panaudojama tik 73 procentai lovų. Šis rodiklis ypač mažas tuose rajonuose, kuriuose gyventojų skaičius sudaro apie 20 tūkstančių ir kuriuose atstumas nuo rajono ligoninės iki apskrities centre ar didesniame mieste esančios ligoninės yra nedidelis. Tokios rajonų ligoninės dėl nedidelio pacientų skaičiaus negali, o mažėjant gyventojų skaičiui, labai tikėtina, kad ir ateityje negalės, užtikrinti efektyvesnio lovų panaudojimo ir geresni įstaigos veiklos rodiklių. Nenuostabu, kad šiuo metu kai kuriose rajonų ligoninėse neužimtos lovos per metus sudaro net 224 dienas. 

Atrodytų labai logiška tokią situaciją keisti priimant racionalius sprendimus, nebeleisti ligoninėms ir toliau grimzti į skolas, o jų darbuotojams skųstis mažais atlyginimais. Sveikatos ministerija jau yra parengusi tokį nutarimo projektą, kuris vadinasi „Dėl Ketvirto sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo plano patvirtinimo“. 

Tačiau jį priimti nebus labai paprasta, jeigu racionalumo nenugalės, o įsivyraus, kaip dažnai nutinka politinės emocijos. O politikų ir žiniasklaidos išsakytas dvejones labai greitai pasičiumpa visuomenės aktyvistai ir prasideda triukšmas: skaičiuojami praradimai, galimai atleidžiami darbuotojai ir t.t. 

O nepaisant to, mažoms ligoninėms persitvarkyti reikės ir tuštėjančias lovas užpildyti. Gal plėtojant slaugos, ilgalaikio gydymo, paliatyvios pagalbos ir geriatrijos paslaugas. Gal teikiant sveikatinimo paslaugas. Apie tai nereiktų ir diskutuoti, bet ne apie tai, kad geriau nieko nedaryti. 

Neabejoju, kad ir ateityje tikrai nepadaugės žmonių, kurie norėtų, jog juos operuotų operacinėje, kurios duris atsiveria tik kas trečią ketvirtą dieną, o taip pat gimdyti skyriuje, kuriame naujagimio klyksmas pasigirsta kartą per savaitę. Kaip jie gali būti tikri, kad medikai, belaukdami tokių stebuklų, nepraranda savo kvalifikacijos?

Ir taip pat nesutinku, už mano sumokėtus mokesčius būtų išlaikomos tuščios lovos ar tuščias burzgiantis šaldytuvas. Tad gal verta emocijas atidėti į šoną.   

Auksė Kontrimienė, LSDMS pirmininkės pavaduotoja