Alergija vardu... vyrų ir moterų lygios galimybės

Yra darbų ir veiklos sričių, kurias norisi prilyginti Sizifo pastangoms užridenti akmenį į kalną. Tai galima būtų pritaikyti ir kalbant apie vyrų ir moterų lygias galimybes Lietuvoje. Įstatymą turime, programą taip pat, rengiamas programos priemonių įgyvendinimo planas, bet situacija keičiasi ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Ir kliūčių atsiranda ten, kur visai nesitiki.
Praėjusią savaitę Briuselyje Europos lyčių lygybes institutas pristatė Europos lyčių lygybės indeksą. Mūsų šalies įvertinimas tikrai nedžiugino, nes Lietuva įvertinta dar dviem taškais mažiau (40,2 taškai iš 100 galimų), lyginant su 2010 metais.

Aišku, mes galime save guosti ir sakyti, kad tai 2012 metų situacijos įvertinimas, tuo metu dirbo konservatorių ir liberalų vyriausybė, tad visa kritika turėtų būti skirta jai.

Visgi žemėjanti tendencija: 2005 m. 43,6 taškai iš 100 galimų; 2010 - 42,2; 2012 - 40,2 - verčia nerimauti. Ir patys matome, kad visuomenės nuomonę lyčių lygybės klausimais, moterų ir vyrų lygių klausimais keisti yra labai sunku.
Kai socialdemokratai Vilniaus savivaldybės taryboje pasiryžo dirbti koalicijoje su Liberalų sąjūdžiu, buvo tikrai ramu, kad žmogaus teisių klausimuose rasime puikų sutarimą. Neabejojau, kad ir vyrų ir moterų lygių galimybių klausimas sulauks reikiamo dėmesio ir atitinkamų politinių sprendimų.
Juo labiau, kad 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo Vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymo pataisos, įpareigojančios ir visas Lietuvos savivaldybes laikytis šio įstatymo nuostatų. Patvirtintoje Valstybinėje moterų ir vyrų galimybių 2015-2021 metų programoje atsispindi nemažai problemų šioje srityje, kurias pastebime kiekvieną dieną.
Vyrų ir moterų atlyginimų už tą patį darbą skirtumai tikrai dar bado akis, nors situacija po truputį gerėja. 2012 metais šis skirtumas sumažėjo iki 12,6 procento ir buvo 3,9 proc. mažesnis nei Europos Sąjungoje (16,5 proc. ). 2013 m. moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje ir valstybės sektoriuje, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį draudimą, sudarė po 13,3 proc., privačiajame sektoriuje – 15,8 proc.
Gal darbdaviai pagaliau suprato, kad ieškodami darbuotojų, į darbo skelbimą nebegali įrašyti: „Ieškau sekretorės ar referentės“, bet realybėje darbo pokalbyje jaunas vyras vis dar turės nemenką pranašumą prieš jauną mamą ar ištekėjusią jauną moterį, kuriai netrukus gali prireikti motinystės atostogų. Darbą praradusioms vyresnio amžiaus moterims taip pat yra gerokai sunkiau jį vėl susirasti. Moterys vis dar sunkiau ryžtasi imtis verslo, ypač Lietuvos regionuose.  
Politikoje Lietuva yra tikrai unikali, nes du aukščiausius valstybės postus užima moterys, bet valstybės valdyme moterų skaičius auga ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. 2000–2004 m. Seimo kadencijoje buvo 15 Seimo narių moterų, 2012–2016 m. kadencijoje jų yra 33. Tačiau iki Europos Sąjungos šalių vidurkio dar yra kur pasitempti. Vyriausybėje moterų taip pat mažuma. Penkioliktoje Vyriausybėje iš 13 Vyriausybės narių ministrų, dvi buvo moterys, o dabartinėje Vyriausybėje – keturios. 2007 m. savivaldybių tarybose buvo 22 proc. moterų, 2011 m. – 22 proc. 2015 m. -  iš 60 tiesiogiai rinktų merų – tik 5 moterys.
Kokių gi permainų šioje srityje tikėjausi iš šaliai madas diktuojančios Vilniaus savivaldybės? Pačių mažiausių, pradžiai nors neignoruoti šios temos ir įsitraukti ją į savo politinę darbotvarkę. Svarstant reglamentą ir savivaldybės komitetų funkcijas, deja, taip ir nebuvo išgirstas siūlymas įrašyti į veiklos sritis vyrų ir moterų lygių galimybių klausimo. Tvirtinant Nevyriausybinių organizacijų tarybos nuostatus, jau komiteto vardu teiktas siūlymas, kad į NVO tarybą sudarančių organizacijų sąrašą patektų ir vyrų ir moterų lygių galimybių klausimais dirbančių NVO atstovai taip pat liko neišgirstas, už jį nubalsavo tik keliolika tarybos narių.
Tokio pat likimo sulaukė ir  Socialdemokratų frakcijos siūlymas įvesti kvotas dėl lygaus lyčių atstovavimo įmonių valdybose. Vilniaus savivaldybės tarybos politikai jam nepritarė, o apmaudžiausia, kad prieš nubalsavo ir tarybos narės moterys.
Visada džiugu, kai Lietuva įvairiose srityje lenkia savo kaimynes, bet kad ši sritis sulauktų deramo dėmesio, reikia bendrų pastangų. Neužtenka Nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų, keliamų problemų, rengiamų konferencijų ir diskusijų, reikia kad vyrų ir moterų lygios galimybės taptų kasdienės politikos darbotvarkės dalimi. Be ironijos, pašaipų ir alergijos.

Auksė Kontrimienė, LSDP pirmininko pavaduotoja, Ministro Pirmininko patarėja vyrų ir moterų lygių galimybių klausimais