„Socdemių akademija“. Kokį kelią renkasi Lietuvos mokyklos?

Spalio 19 d. Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriuje neformalus diskusijų klubas „Socdemių akademija“, kuris veikia Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos pirmininkės pavaduotojos Auksės Kontrimienės ir dr. Margaritos Jankauskaitės iniciatyva, pakvietė bičiulius į diskusiją „Tegyvuoja socialinė atskirtis? Kokį kelią renkasi Lietuvos mokyklos?“. Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Andrius Sprindžiūnas, Filosofijos ir humanistikos instituto lektorius, supažindino renginio dalyvius su tyrimo „Nemokamo maitinimo organizavimas mokyklose“, kuris buvo atliktas 2015 m. sausio – kovo mėnesiais, rezultatais. Įžvalgomis socialinio teisingumo tema pasidalino ir Lietuvos Respublikos Seimo narė dr. Giedrė Purvaneckienė.

Atskiros mokinių eilės valgykloje – diskriminacijos apraiška

Pasak A. Sprindžiūno, idėja atlikti tokį tyrimą kilo tada, kai paaiškėjo, kad nemokamą maitinimą valstybės ir savivaldybių mokyklose gaunančių mokinių tėvai negali internetu sužinoti, ką pietums valgo jų vaikai... O tėvai, kurių vaikai atsiskaito už maitinimą grynaisiais pinigais, tokią galimybę turi. Taigi, ką atskleidė tyrimas?

Lietuvoje apie 30 000 mokinių iš nepasiturinčių šeimų mokyklose gauna nemokamą maitinimą (išlaidas padengia savivaldybės). Kaimų mokyklose pasitaiko klasių, kuriose visi mokiniai valgo nemokamai. Miestų mokyklų klasėse nemokamą maitinimą paprastai gauna 1–2 mokiniai.

Tačiau vaikai, kurie valgo nemokamai, nepaisant savo poreikių ir pomėgių, maistą gali rinktis labai ribotai. Nemokamai valgantiems vaikams, laikantis finansinio krepšelio, paprastai tiekiamas prastesnis maistas. Be to, dažnai mokyklų valgyklose, išduodant pietus, formuojamos dvi eilės – valgančių už pinigus ir nemokamai. O tai yra jau fizinės atskirties išraiška, vertintina kaip diskriminacijos apraiška. Vizualiai skiriasi ir maitinimo talonai. Vaikai iš nepasiturinčių šeimų gėdijasi viešumo, bijo patyčių ir neretai neina valgyti pietų. Jiems dažniau kyla sveikatos problemų, pasitaiko – net nualpsta...

A. Sprindžiūnas atkreipė dėmesį, jog atsiskaitymas grynaisiais pinigais mokyklose kelia kitų problemų – mokiniai gali nevalgyti pietų, o pinigus – taupyti, pavyzdžiui, rūkalams... Prelegentas siūlė mokyklose greičiau įvesti atsiskaitymą už maitinimą elektroniniais pinigais.

Mokinio krepšelio idėja pridarė žalos

Seimo narė dr. Giedrė Purvaneckienė antroje diskusijos dalyje pažymėjo: „Lietuvoje socialinei lygybei, socialiniam teisingumui dėmesio niekada nebuvo skiriama itin daug, nepaisant to, kas ir kada valdė. 1991-aisiais buvo priimtas pirmasis Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje Švietimo įstatymas, kuriame apie lygybę ar socialinį teisingumą nebuvo nieko bei kuris iki 2003-iųjų metų nebuvo keičiamas). 2003-iaisiais socialdemokratų ir socialliberalų iniciatyva buvo priimtas naujas Švietimo įstatymas. Įstatymo projekte jau buvo minimos sąvokos „prieinamumas“, ir „nelygios galimybės“. Aš tada primygtinai tvirtinau, kad „prieinamumas“ yra pernelyg „silpna“ sąvoka, reikia vartoti terminą „lygios galimybės“. Įstatyme atsirado „lygios galimybės“, kurios buvo aiškinamos taip: „Švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų. Kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ir įgyti naują.“ Dabartinėje Įstatymo redakcijoje (2011 m.) paaiškinimas, dėl kokių požymių užtikrinama asmenų lygybė, yra išimtas. Palikta tik: „Ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą.“ Kitaip tariant, mes apie „lygias galimybes“ vėl nekalbame...

Švietimo sistemos reikalus esame stipriai apleidę. Švietimo ministro portfelis atiduotas valdančiosios koalicijos partneriams, kurie yra veikiami liberalių nuostatų. Tai – didelė bėda. Liberalių pažiūrų švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus vadovavimo laikais buvo suabsoliutinta mokinio krepšelio idėja, todėl Lietuvoje sunyko mažosios mokyklos. Tvirtinimas, kad mokinio krepšelis „sutvarkė“ mokytojų atlyginimus, yra grynas mitas, nes savivaldybėms buvo draudžiama švietimui skirtus pinigus panaudoti kitoms reikmėms. Tai sutapo su „krepšelio“ įvedimu. Blogybė ta, kad krepšelio principas dabar įsigali ir ikimokyklinėse įstaigose.

Estijoje priimtas įstatymas, kuris skatina vietinius fermerius ir maisto tiekėjus aprūpinti maistu savo rajono ligonines, švietimo ir socialines įstaigas. O pas mus maistą veža, pavyzdžiui, iš Kretingos į Panevėžį. Todėl žymiai pabrangsta ši paslauga ir maistui lieka mažiau pinigų.

Kalbant apie socialinį teisingumą, žymus socialinės politikos teoretikas – prof. G. Esping-Andersenas (beje, Danijos socialdemokratas) apie mokyklą ir švietimo sistemą rašė, kad atkurti švietimo sistemos socialinį teisingumą galima 4 priemonėmis: vengiant ankstyvos atrankos ir skirstymo į srautus; skatinant mokyklas, kuriose kartu mokomi įvairių gabumų vaikai; sumažinant iki minimumo privačių mokyklų skaičių; remiant socialiai nuskriaustus vaikus.

Pas mus, deja, dabar privačių mokyklų ir darželių steigimas, ypač Vilniuje, yra skatinamas. O tai tarp vaikų ir mokinių nulemia dar didesnę socialinę nelygybę ir neteisybę.“

Parengė Ridas Viskauskas